Dr. Scott Bellini
“Aš neprašau, kad mano dukra taptu vakarėlio žvaigžde ar vakarėlių liūte. Man tiesiog norisi, kad ji būtų laiminga, ir turėtų savo draugų. Ji nuostabus vaikas, ir aš tikiuosi, kartą ir likusieji tai pamatys”.
Nepakankamai išlavinti socialiniai įgūdžiai autizmo spektro kontekste
Iš tiesų, daugelis autistiškų vaikų tėvų sutinka su šia nuomone apie socialinį jų vaikų elgesį. Jie žino, kad jų vaikas turi labai daug gerų savybių, kurios galėtų patikti kitiems, tačiau jų sutrikimo ypatumas, o tiksliau, žemas socializacijos lygis dažnai trukdo jiems kurti reikšmingus socialinius santykius. Šis nusivylimas sustiprėja, kai tėvas žino, kad jo vaikas labai nori draugauti su kitais, bet jam nepavyksta susirasti draugų.
Dažnai jų nesėkmė tiesiogiai iššaukta neefektyvių programų ir nepakankamu kiekiu resursų, pasiekiamų mokant socialinių įgūdžių. Daugumai vaikų socialiniai įgūdžiai (tokie kaip “savo eilės laukimas”, “pokalbio palaikymas”) įgyjami lengvai ir greitai. Autistiškiems vaikams šis procesas gerokai sunkesnis. Tuo metu kai dauguma vaikų šių socializacijos įgūdžių išmoksta tiesiog dalyvaudami bendravime, autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai turi labai nuosekliai to mokytis, ir kiek įmanoma anksčiau. Šis straipsnis skirtas nepakankamiems autistiškų žmonių socialiniams įgūdžiams ir aprašo penkių žingsnių mokymo bendrauti metodiką, esminis akcentas skiriamas palyginti naujam ir vis populiaresniam pagalbos metodui – videomodelingui.
Nenoras bendrauti ar nesupratimas, ką daryti
Socialinio funkcionavimo deficitas – esminis autizmo bruožas. Tipinis socialinių įgūdžių raidos nepakankamumas susijęs su pokalbio užmezgimu, atsakymų į kitų norą pasikalbėti, akių kontaktu, kitų žmonių neverbalinių signalų nuskaitymu, gebėjimu stebėti į tai kąs vyksta kito žmogaus akimis. Šių įgūdžių nepakankamo išlavėjimo priežastys gali būti skirtingos, pradedant įgimtais neurologiniais sutrikimais ir baigiant negebėjimu įgyti šias savybes (socialinė izoliacija). Svarbiausia, šių įgūdžių nepakankamas išlavėjimas trukdo žmogui vystyti ir palaikyti reikšmingus ir malonius santykius. Ir nors socialinių įgūdžių deficitas tampa centriniu kalbant apie autizmo spektrą, šie daugumos autistiškų vaikų įgūdžiai nepakankamai lavinami (Hume, Bellini, & Pratt, 2005).
Tai nerimą kelianti situacija, ypač turint omenyje faktą, kad socialinis sutrikimas gali sukelti žymiai gilesnių problemų, tokių kaip žemas sėkmingo mokymosi mokykloje, nesėkmėmis bendravime ir bendraamžių atstūmimu, nerimu, depresija ir kitomis negatyviomis pasekmėmis (Bellini, 2006; Tantam, 2000; Welsh, Park, Widaman, & O’Neil, 2001). O individualaus socialinių įgūdžių mokymo planas ypač aktualus, ir gali padėti sumažinti šiuos sunkumus.
Ilgą laiką vyraujanti nuomonė, kad autistiški vaikai nenori bendrauti, dažnai klaidinga. Daugelis autistiškų vaikų, iš tiesų, siekia bendravimo, tačiau, šie vaikai dažnai neturi pakankamai išvystyto efektyvios komunikacijos. Vienas jaunuolis, su kuriuo aš dirbau, yra geras to pavyzdys. Iki mano vizito mokyklos administracija man pranešė apie jo nepriimtiną elgesį, ir jo akivaizdžiu “intereso nebuvimu” bendrauti su kitais vaikais. Po to kai Zakas praleido rytą atskiroje klasėje, jam buvo leista pusryčiauti kartu su visa mokyklos bendruomene (tuo metu ir toje vietoje ir pasireiškia didžioji dalis probleminio elgesio). Kol jis pusryčiavo, būrelis vaikų, sėdinčių jam iš dešinės, ėmė kalbėtis apie varles. Vos prasidėjus pokalbiui, jis tuojau pat tai pastebėjo. Ir aš pastebėjau. Kol jis klausė kitų vaikų, jis pradėjo nusiiminėti batus, o po to ir kojines. Aš atsimenu, kaip pagalvojau: “Dieve, prasideda!” Vos antra kojinė nukrito ant žemės, Zakas užsikėlė kojas ant stalo, pažiūrėjo į vaikų grupelę ir sušuko: “Žiūrėkite šlapios kojos!” Kiti vaikai (ir aš jų tarpe) žiūrėjome su nuostaba. Šiuo atveju Zakas parodė norą būti bendravimo situacijos dalimi, tačiau jam akivaizdžiai nepakako įgūdžių, kad tai padarytų tinkamu ir efektyviu būdu.
Kaip tai padaryti” kai kuriems vaikams taip pat gali sukelti socialinį nerimą. Daugelis tėvų ir mokytojų pažymi, kad socialinės situacijos paprastai jų vaikams iššaukia labai daug baimių. Tai, kaip autistiški vaikai aprašo šį nerimą, primena, ką daugelis mūsų jaučia, kai yra priversti kalbėti prieš auditoriją (padidintas širdies ritmas, pastebimas drebulys, koncentracijos problemos ir pan.). Ne tik pats pranešimas kelia stresą, vien minties apie jį pakanka, kad atsirastų šie nemalonūs pojūčiai. Įsivaizduokite, kaip jūs gyventumėte, jei kiekviena socialinė sąveika, kurioje jūs dalyvaujate, iššauktų tiek pat nerimo, kaip kalbos sakymas prieš didelę auditoriją.
Daugumai mūsų įprastas būdas apsiginti tokioje situacijoje – streso ir nerimo sumažinimas vengiant nemalonių situacijų. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, dėl to dažnai ima vengti bet kokių socialinių situacijų ir, kaip pasekmė, tai sukelia nepakankamai išvystytus socialinius įgūdžius. Kai vaikas nuolat vengia bendravimo, jis neduoda sau galimybės įgyti socialinių įgūdžių. Kai kuriems vaikams, šių įgūdžių trūkumas priveda iki negatyvių bendravimo su bendraamžiais situacijų, bendraamžių atstūmimo, izoliacijos, nerimo, depresijos, narkotinių medžiagų vartojimo ir net suicidinių minčių. Kitus tai visiškai panardina į skirtingų pasilinksminimų ir įdomybių vienumoje liūną, ir šį modelį dažnai sunku pakeisti.
Pažingsnis socialinių įgūdžių formavimas
- Aprašyti socialinę sąveiką.
- Atskirti įgūdžių stoką ir nepakankamą jų taikymą.
- Pasirinkti intervencijos metodus.
- Atlikti intervenciją.
- Įvertinti ir sekti progresą.
Ši pastraipa trumpai aprašo mano palaipsnį socialinių įgūdžių mokymo modelį (Bellini, 2006). Prieš imdamiesi mokyti socialinių įgūdžių, būtina pradėti nuo detalaus jų esamo lygio vertinimo. Kai vertinimas baigtas, kitame žingsnyje vertėtų atpažinti skirtumą tarp sunkumų, patiriamų įgyjant įgūdžius, ir sunkumų, patiriamų juos taikant. Remiantis šia informacija, mes pasirenkame intervencijos metodus. Vos ėmus taikyti intervenciją, esant poreikiui būtina vertinti ir keisti intervencijos strategiją. Nors ir naudoju žodį “žingsniai”, svarbu pažymėti, kad šis modelis ne visiškai linijinis. Realiame gyvenime socialinių įgūdžių mokymas nevyks griežtai pagal šiuos žingsnius nuo pirmo iki penkto. Pavyzdžiui, aš dažnai pastebiu papildomą socialinių įgūdžių deficitą (pirmas žingsnis), tuo metu kai aš jau būnu pradėjęs intervencijos procesą (ketvirtas žingsnis). Be to, aš nuolat vertinu ir keičiu intervencijos būdą, vos gaunu papildomų duomenų ar informacijos.
Socialinės sąveikos vertinimas
Pirmas žingsnis bet kokiame socialinių įgūdžių mokymo programoje turi būti pilnas esamo vaiko socialinės sąveikos lygio vertinimas. Šio vertinimo tikslas, atsakyti į paprastą ir, tuo pačiu, sunkų klausimą: kas trukdo vaikui megzti ir palaikyti socialinius santykius? Daugumai vaikų atsakymas įgauna nepakankamą konkrečių socialinių įgūdžių formą. Kitiems priežastimi tampa žiaurūs ir jį ignoruojantys bendraamžiai. O tretiems ir tai, ir kitkas.
Vertinimas turi detaliai parodyti tiek stipriąsias, tiek ir silpnąsias vaiko buvimo bendruomenėje puses. Vertinimas turi būti sudarytas iš stebėjimo kombinacijos (stebint natūralioje aplinkoje ir stebint struktūruotoje), interviu (su tėvais, mokytojais, vaikų žaidimų aikštelėje ir paties vaiko) ir standartinių vertinimo įrankių (įgūdžių, elgesio ir socialinių įgūdžių vertinimo testai). Aš sukūriau vertinimo įrankį “Autizmo socialinių įgūdžių profilis” (Autism Social Skills Profile, ASSP), kuris padeda nustatyti ko trūksta autistiškų vaikų socialiniams įgūdžiams ir progresą, kurį pasiekia vaikas mokymų metu. Kathleen Quill (2000) taip pat savo knygoje “Daryk-žiūrėk-klausyk-kalbėk” tėvams ir mokytojams pristatė puikų sąrašą siekiant patikrinti socialinių įgūdžių buvimą. Komandai, kuri dirba su vaiku, svarbu nustatyti esamą bendravimo lygį ir efektyviai įsikišti į tą sritį, kur vaikui svarbu padėti. Pavyzdžiui, jei vertinimas rodo, kad vaikas negeba palaikyti paprasto pokalbio akis į akį su kitu žmogumi, tuomet ir intervencija turi prasidėti nuo to, o ne nuo sunkesnio komunikacijos grupėje įgūdžio. Arba, jei tyrimai rodo, kad vaikas nežino, kaip simboliškai arba bent jau funkcionaliai naudoti žaislus, tuomet intervencija, greičiausiai, prasidės nuo žaidimų įgūdžio formavimo iki bendravimo įgūdžių mokymo. Po to kai detalus socialinių įgūdžių vertinimas bus baigtas, komanda turi nustatyti, ar nepakankami įgūdžiai tai pasekmė nepakankamų gebėjimų ar nepakankamo įgūdžių taikymo.
II dalis: http://www.aboscentras.lt
III dalis: http://www.aboscentras.lt
IV dalis: http://www.aboscentras.lt
Tęsinys kitame straipsnyje
Šaltinis: https://www.iidc.indiana.edu/irca/articles/making-and-keeping-friends.html