Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Ar Jums būna dienų, kai jautiesi kaip ta seniai nekeista lemputė rūsyje? Atrodo, dar kelios akimirkos – ir bus “pokšt”. Tik bėda ta, kad skirtingai nei lemputė, prabangos perdegti ir būti pakeista neturi.
Ne. Tu turi keltis kasryt ir atlikti ne tik visiems tėvams įprastus darbus, bet dar ir gyventi nuolatiniame budėjimo režime: stebėti, numatyti, reaguoti. Turi prisiderinti prie vaiko ritmo, jautrumo, poreikių ir galimybių. Turi suplanuoti net paprasčiausius dalykus ir vis tiek būti pasiruošusi atsarginį planą. Ir dar tą kitą atsarginį planą atsarginiam planui, nes niekada negali žinoti, kas nutiks. Ne rytoj. Kitą akimirką. Ir vis tiek stengtis išlikti rami, nes jei vaikas pajus tavo įtampą, nuovargį ar nerimą – jis susijaudins. O tada prasidės elgesys. O tada… na, tada Jūs jau žinot.
Taip po truputį atsiduri socialinėje izoliacijoje, nes dalyvavimas šventėse, šeimos susitikimuose ar renginiuose visada turi savo kainą. Ir net jei labai norisi, ne visada gali tiesiog staiga sugalvoti ir kur nors su šeima išvažiuoti. Nes „tiesiog sugalvojome ir išvažiavome“ gali baigtis ne smagia šeimos išvyka, o trijų valandų bandymu visiems kažkaip išgyventi.
Ir nepaisant viso šito, dieną darbe turi ne tik atrodyti „normaliai“, bet ir dirbti. Vakare dar kartą paaiškinti pasauliui, kodėl tavo vaikas nėra neišauklėtas. O naktį pabusti nuo kiekvieno garsesnio krustelėjimo.
Ir taip ratu.
Kasdien.
Ir tada kažkas labai geranoriškai pataria:
„Man atrodo, tau reikia pailsėti.“
Geras! Tikrai?! O dar reikėtų atostogų Maldyvuose, laimėti loterijoje ir rasti namuose antrą šaldytuvą, kuriame stebuklingai visada yra šviežiai pagaminta vakarienė.
Bet ne tau, Martynai…
Nuolatinis budėjimas, arba kodėl tėvai pavargsta ne tik fiziškai
Bet kokia motinystė ar tėvystė nėra SPA savaitgalis su chalatu, agurkėliais ant akių ir raminančia muzika fone. Tačiau auginant vaiką, kuriam pasaulis dažnai per garsus, per ryškus, per nenuspėjamas, per greitas arba tiesiog jame visko per daug – tėvų atsakomybės ir pareigos dar labiau išauga. Todėl kasdienis jų patiriamas stresas tampa ne „šiaip sunkesne diena“ (net jei mes taip sakom). Tyrimai rodo, kad tai ilgalaikis, kasdienis stresas, čirškinantis smegenis labiau nei gruzdintuvė bulvytes fri. Nuolatinis budrumas. Nuolatinis planavimas. Nuolatinė atsakomybė. Nuolatinis klausimas: „Ar viską darau gerai?“ Ir dar tas tylus, įkyrus balselis galvoje: „Ar nedarau per mažai? Juk galėjau daugiau…“
Ir viso šito fone tu vis tiek labai myli savo vaiką. Kartais taip stipriai, kad net skauda. Džiaugiesi kiekvienu mažu žingsniu, kurio kiti gal net nepastebėtų: pirmą kartą ramiai išlauktomis dviem minutėmis, apkabinimu, sėkmingu apsilankymu parduotuvėje, diena be skambučio iš ugdymo įstaigos ar pastabos TAMO. Tokie dalykai mums tampa mažais stebuklais. Ne tais iš reklamų, kur visi su baltais megztiniais ir smėlio spalvos kelnėmis kepa sausainius tobulai švarioje virtuvėje, o tikrais. Kasdieniais. Uždirbtais.
Bet meilė nepanaikina nuovargio.
Labai svarbu tai sau pasakyti garsiai.
Tiesa ta, kad galima labai mylėti savo vaiką ir būti mirtinai pavargusiam. Galima džiaugtis jo pasiekimais ir kartu norėti bent valandėlės visiškos tylos. Galima būti dėkingam už vaiką ir tuo pačiu gedėti gyvenimo, kurį kažkada įsivaizdavai kitaip. Galima būti gera mama ar geru tėčiu ir vis tiek kartais pagalvoti: „Aš daugiau nebegaliu.“
Tai nereiškia, kad mes blogi. Tai reiškia, kad mes žmonės.
Apie kaltę, kuri ateina net nekviesta
Kaltė mūsų gyvenime dažnai įsitaiso patogiau nei mano šunė ant ką tik išskalbtų skalbinių. Tu jos tikrai nekvietei, bet ji jau čia.
„Gal per mažai darau?“
„Gal per mažai užsiimu namuose?“
„Gal per daug leidžiu?“
„Gal buvau per griežta?“
„Gal per mažai dėmesio skiriu kitam vaikui?“
„Gal jei būčiau anksčiau pastebėjusi…“
Sustokime. Įkvėpkime. Ir pasakykime labai aiškiai: kaltė ne visada reiškia, kad kažką padarėme blogai. Dažnai ji reiškia, kad mums labai rūpi.
Tėvai, auginantys autistišką ar raidos sutrikimą turintį vaiką, dažnai gyvena situacijoje, kur vaiko poreikiai yra dideli, o mūsų turimi resursai riboti. Dienoje vis dar tik 24 valandos. Deja, niekas nepridėjo slapto 25-os valandos stalčiuko, kuriame galėtume rasti papildomo laiko sau, savo miegui, maloniam dušui, karštai kavai (nes taip, bent aš ją dažniausiai esu privesrta gerti jau ataušusią), sportui, psichologui ar ramiai vakarienei su mėgstamu serialu.
Todėl kai girdite vidinį balsą „tu darai per mažai“, pabandykite jo paklausti: „O pagal kokį standartą?“ Pagal Instagramo mamas, suruošusias idealią užkandžių dėžutę? Pagal tetą Zosę, kuri “žino geriau“, nors jūsų vaiką mato du kartus per metus ir tai tik pro langą? Pagal “specialistų” rekomendacijų sąrašą, kuris kartais atrodo ilgesnis nei Kalėdų Senelio, o dar ir punktai ten vienas kitam prieštarauja?
Realybėje geri tėvai ne tie, kurie padaro viską. Geri tėvai yra tie, kurie daro tai, ką gali, su tuo, ką turi, tomis sąlygomis, kurios yra, ir ieško pagalbos, kai kažkuriam jau per sunku.
Visi jausmai normalūs. Visi. Net tie “negražūs”.
Kartais tėvai išsigąsta ne tik vaiko elgesio, bet ir savo pačių minčių.
„Aš pykstu ant vaiko.“
„Aš pavydžiu kitiems tėvams.“
„Aš nenoriu niekur eiti ir nieko susitikti.“
„Aš nenoriu aiškintis dar vienam žmogui.“
„Aš noriu pabūti viena. Ar galėtumėte palikti mane ramybėje.“
„Aš noriu, kad bent viena diena būtų lengva.“
Ir čia labai svarbu: jausmai nėra veiksmai. Pyktis nėra smurtas. Nuovargis nėra nemeilė. Bejėgiškumas nėra silpnumas. Pavydas nėra kažkas labai blogo. Kartais pavydėti mamai, kurios vaikas tiesiog apsirengė ir išėjo į mokyklą yra visiškai žmogiška. Na taip, gal ne itin dvasinga, bet tikrai žmogiška.
Mes kartais taip bijome „neigiamų“ jausmų, kad bandome juos užgniaužti (kai kas “suvalgyti”), pasidėti kažkur į vidinį sandėliuką šalia nenaudojamos duonkepės. Bet jausmai, skirtingai nei duonkepė, tyliai neguli. Jie kaupiasi ir nusėda. Kaip ir maistas, kuriuo tuos jausmus “užvalgai”. Ir jei ilgai apsimetame, kad viskas gerai, vieną dieną galime tiesiog sprogti dėl visiškai menko dalyko. Pavyzdžiui, dėl to, kad kažkas nenusinešė lėkštės po pusryčių. Nors, būkime atviri, kartais tai tikrai nervina.
Todėl pirmas žingsnis į neperdegimą – pripažinti, kaip yra iš tikrųjų.
Ne kaip turėtų būti.
Ne kaip gražiai skambėtų.
Ne kaip norėtųsi pasakyti.
O kaip yra.
„Aš pavargau.“
„Man sunku.“
„Man reikia pagalbos.“
„Aš myliu savo vaiką, bet man reikia poilsio.“
Šie sakiniai nėra silpnumo ženklas. Tai sveiko proto ženklas.
Tai kaip gi neperdegti? Pirmiausia nustoti būti židiniu. Labai gražus posakis: „Mama dega dėl savo vaikų.“ Skamba kaip poezija. Tik bėda ta, kad jei žmogus ilgai dega, jis anksčiau ar vėliau sudega. Todėl gal geriau ne degti, o degintis? Ne ta prasme, kad atsigulti paplūdimyje ir pamiršti visus įsipareigojimus. Nors, pripažinkime, mintis visai nebloga. Bet ta prasme, kad šilumos, kuria skleidžiate, turi likti ir jums.
Nes vaikas gauna ne tik tai, ką mes jam padarome. Vaikas gauna ir mus. Mūsų balsą. Mūsų žvilgsnį. Mūsų nervų sistemą. Mūsų gebėjimą išbūti šalia, kai jam sunku. O jei mes patys jau laikomės ant paskutinio svylančio siūlo galo?
Minimalios dienos taisyklė
Yra dienų, kai mes galime daug. Galime pagaminti pietus iš trijų patiekalų, nuvežti vaiką į mokyklą ir atgal, o tada dar ir į užsiėmimą, sutvarkyti namus, atlikti visas užduotis darbe, o vakare dar turėti jėgų stalo žaidimui ir knygai prieš miegą. Tokios dienos puikios. Plojimai. Fejerverkų gal nereikia, pasaugokime gamtą, bet mintyse – konfeti.
Tačiau juk būna dienų, kai tikslas turi būti ne „viską padaryti gerai“, o „diena baigėsi, visi saugūs, pavalgę ir kažkaip pasiekę lovas“.
Minimalios dienos taisyklė reiškia: šiandien darysiu tik tai, kas būtina.
Vaikas saugus? Taip.
Pavalgė? Puiku.
Vaistai, jei reikia, duoti? Taip.
Vienas būtinas darbas atliktas? Užtenka.
Namai netobuli? Tai ką? Dėl vieną dieną nesuplautų indų dar niekas nenumirė (iš asmeninės patirties).
Tiesa ta, kad tėvai dažnai perdega ne tik nuo vaiko poreikių, bet ir nuo savo lūkesčių. Pirmiausia patiems sau, o tada dar ir vaikui. Kad turi būti tvarkingi namai. Sveikas maistas. Lavinamosios veiklos. Budistų vienuolio kantrybė. Ir dar vaikas, kuris ne tik viską moka, viską žino, bet dar ir yra paslaugus, mandagus ir tikrai labai gerai išauklėtas. Ne ką mažiau nei ta kaimynų mergaitė, kur laisvalaikiu senelių namuose savanoriauja.
Bet ne kiekvienas kalnas vertas kopimo. Ir tikrai ne kiekviena bala verta pasiplaukiojimo. Paklauskime savęs: Ar tai tikrai svarbu? Ar tai būtina spręsti dabar? O gal galime šiandien paismokyti ne raidžių, o poilsio? Juk kai sumažiname nereikalingų užduočių skaičių, lieka daugiau jėgų toms situacijoms, kurios iš tiesų svarbios.
Turėkite savo „išgyvenimo krepšį“
Vaikams mes dažnai turime paruošę “išgyvenimo krepšį”: ausines, mėgstamą žaislą, užkandį, vizualinį tvarkaraštį, gertuvę, mėgstamų skanėstų… O ką turime sau? Dažnai – nieko. Tik 3 proc. vidinės baterijos ir įsitikinimą, kad „kažkaip atlaikysiu“.
Todėl noriu Jums pasiūlyti susikurti savo išgyvenimo krepšį. Ne metaforiškai. Tikrą.
Jame gali būti ausų kištukai ar triukšmą mažinančios ausinės (Jums), mėgstamos muzikos playlistas, mylimiausia arbata, šokoladinis triufeliukas, kvėpavimo pratimo kortelė, žmogaus, kuriam galima parašyti: „man šiandien sunku“, kontaktai, trumpas priminimas sau: „Aš ne bloga mama. Man tiesiog sunki diena.“ Ir dar vienas labai praktiškas dalykas – planas, ką darysite, kai pajusite, kad tuoj prarasite kantrybę.
Pavyzdžiui:
- Įsitikinu, kad vaikas saugus.
- Atsitraukiu per kelis žingsnius arba išeinu į kitą kambarį, jei tai saugu.
- Lėtai įkvepiu ir iškvepiu 10 kartų.
- Nusiplaunu veidą šaltu vandeniu.
- Sau pasakau: „Man dabar sunku. Aš galiu padaryti pauzę.“
Tai nėra silpnumas. Tai savireguliacija. O savireguliacija, kaip žinome, nėra tik ugdymo tikslas vaikui. Suaugusiesiems ji irgi labai praverčia. Kartais net labiau nei vaikams.
Ir dar. Nebijokite prašyti pagalbos. Ir pagalvokite, kokios jos iš tirkųjų jums reikia dabar.
Daug žmonių sako: „Jei ko reikės – skambink.“ Ir dažniausiai jie tikrai nori gero. Bet kai aš pavargusi – toks pasiūlymas man ne ką naudingesnis nei patarimas: „tiesiog mažiau stresuok“.
Kai žmogus išsekęs, jam sunku sugalvoti, ko prašyti, o ir atrodo, kuo tu gali man padėti?… Todėl jei tik dabar galite – atsisėskite ir sąžiningai sau pasakykite, kokios konkrečiai pagalbos Jums reikia?
Pavyzdžiui:
„Ar gali antradienį 30 minučių pabūti su vaiku, kol aš išeisiu pasivaikščioti?“
„Ar gali nupirkti pieno ir duonos?“
„Ar gali nuvežti sūnų į būrelį?“
„Ar gali ateiti ir tiesiog pabūti kartu?“
„Ar galiu tau paskambinti, kai jaučiu, kad man labai sunku? Tau nereikės nieko spręsti, tik išklausyti.“
Pagalba nėra pralaimėjimas. Pagalba yra normalus kiekvieno žmogaus poreikis. Net telefonui, kuris visą dieną dirba, vakare reikia įkroviklio. Ir niekas jam nesako: „Telefone, susiimk.“
Jūs neprivalote visko vežti vieni.
Maži atokvėpiai irgi skaičiuojasi. Čiur
Kartais tėvai sako: „Koks čia poilsis – 10 minučių?“ Ir aš suprantu. Kai esi pavargęs iki kaulų smegenų, 10 minučių atrodo kaip bandymas užgesinti gaisrą arbatiniu šaukšteliu vandens. Tačiau vis tiek šaukštelis yra daugiau negu nieko.
Jei nėra galimybės turėti viso savaitgalio poilsiui, aš ieškau mikropoilsio. Pora minučių kieme saulės vonioms. 10 minučių automobilyje su atidarytais langais ir dar stoglangiu, taip, kad jau tikrai prasilėktum su vėjeliu… Dušas, klausantis megstamiausios dainos. Trumpas pasivaikščiojimas su šune stebint išsiskleidusius kaštonų žiedus. Viena daina ausinėse. Vienas puslapis knygos. Vienas pokalbis su žmogumi, kuris nesako „Neimk į galvą, visi vaikai taip daro“.
Mikropoilsis neišspręs visų problemų. Bet jis siunčia labai svarbią žinutę jūsų nervų sistemai: „Aš gyva, Ir aš irgi svarbi.“
O nuo to prasideda neperdegimas.
Todėl nustokite lyginti savo vidų su kitų išore ir atsisukite į save. Užsimerkite, įsivaizduokite, kad dabar vasara ir pasideginkit. Bent minutę. Iki tos kitos, kuri tikrai skirsis nuo vaizdų “instagramuose”, kur vaikai šypsosi, namai tvarkingi, mamos ramios, tėčiai įsitraukę, o užrašai po nuotraukomis sako: „Lėtas šeštadienis su šeima.“
Labai prašau: nelyginkite savo sunkiausios dienos su kito žmogaus gražiausia nuotrauka.
Geriau ieškokite žmonių, prie kurių nereikia vaidinti. Juk labai svarbu turėti bent vieną žmogų, kuriam galima pasakyti tiesą. Ne gražią, ne socialiai priimtiną, ne „viskas gerai“. O tikrą.
„Šiandien buvo baisu.“
„Aš verkiau vonioje.“
„Aš pykstu.“
„Aš labai bijau ateities.“
„Aš pavargau nuo teisinimosi.“
„Aš myliu savo vaiką, bet man labai sunku.“
Tokie žmonės yra kaip deguonis. Kartais tai partneris. Kartais draugė. Kartais kita mama, kuri iš savo patirties žino, ką reiškia išeiti iš parduotuvės palikus pilną vežimą pirkinių. Kartais specialistas. Kartais tėvų grupė.
Svarbiausia – nelikti vieniems. Nes vienumoje kaltė auga kaip mielinė tešla šiltoje orkaitėje. O pasidalinus su žmogumi, kuris supranta, ji bent šiek tiek susitraukia.
Pabaigai: tėvai irgi yra žmonės
Labai dažnai visas dėmesys nukreiptas į vaiką. Suprantama – vaikui reikia pagalbos, struktūros, ugdymo, terapijos, saugumo, supratimo. Bet vaikas negyvena vakuume. Vaikas gyvena šeimoje. O šeimai reikia deguonies.
Todėl rūpintis savimi nėra prabanga. Tai nėra „kai bus laiko“. Tai nėra egoizmas. Tai pagalbos jūsų vaikui plano dalis.
Taip, pavargę tėvai vis dar gali mylėti. Bet pailsėję tėvai gali lengviau išbūti. Ramiau reaguoti. Aiškiau galvoti. Mažiau kaltinti save. Labiau matyti ne tik problemas, bet ir mažas pergales.
Tad labai norėčiau, kad visi tėvai, o ypatingai tie, kurie augina autistišką ar raidos sutrikimą turintį vaiką, sau dažniau pasakytų:
„Aš neprivalau perdegti, kad įrodyčiau, jog myliu savo vaiką.“
Meilė nėra savęs sunaikinimas.
Meilė yra buvimas šalia kad ir kas nutiktų.
O kad galėtume būti šalia, kartais turime sustoti, atsikvėpti, paprašyti pagalbos, sumažinti lūkesčius ir leisti sau ne degti, o truputį pasideginti.
Net jei ta saulė šiandien tėra penkios minutės tylos su drungna kava.
Ir žinote ką?
Kartais nuo to ir prasideda stebuklai.