Visuomenės ir mokyklos bendruomenės žinios apie patyčias ir šios problemos svarbos suvokimas per paskutinius metus gerokai išaugo. Tačiau, besimokantys švietimo įstaigose vaikai, turintys autizmo spektro ar kitų sutrikimų, vis dar yra ypač pažeidžiami kalbant apie patyčias. Todėl tėvai, mokytojai, bendraklasiai ir kiti bendruomenės nariai turėtų būti ypatingai jautrūs tokių vaikų poreikiams.
Kodėl autistiški vaikai it magnetas traukia patyčias?
Žemiau išvardytos autistiškų vaikų savybės gali iš dalies paversti juos patyčių objektais ir chuligąnų taikiniu.
1. Kiti besimokantys vaikai gali pastebėti ypatingas vaiko manieras, pavyzdžiui, vaikščiojimą ratu, minčių išsakymą garsiai, pasikartojančius kūno judesius, ir „griebtis” šių išskirtinumų.
Strategija:
– Apmokykite vaiką kuo didesnio skaičiaus priimtino alternatyvaus elgesio formų:
– vaikščiojimo ratu tokiu būdu, kad tai atrodytų kaip fiziniai pratimai ar mankštelė;
– begarsio pokalbio su savimi („sakyk tai mintyse, o ne garsiai”);
– pakeisti betikslius rankų judesius į judesius su mokyklos reikmenimis, pavyzdžiui, pieštuku ar tušinuku, arba tampyti specialią apyrankę vietoje daužymo per stalą;
Paaiškinkite kitiems bendramoksliams, kad šios vaiko manieros rodo, kad autistiškas vaikas nesusidoroja su kokia nors situacija, ir jam reikia pasiūlyti pagalbą ar pakviesti mokytoją.
2. Daugelis mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, labiau mėgsta žaisti vieni arba patiria sunkumų sėkmingame bendravime su bendraamžiais. Chuliganai gali pastebėti, kad autistiškas vaikas gerokai pažeidžiamesnis kai šalia jo nėra bendraamžių, kurie galėtų jį apginti.
Galimos strategijos:
– sutvirtinkite vaiko draugiškus ryšius su bendraklasiais organizuodami „žaidimo dienas” po pamokų, o taip pat suteikite vaikui visokeriopą pagalbą siekiant, kad tokios „žaidimų dienos” praeitų sėkmingai ir sklandžiai;
– apmokykite vaiką paprastų žaidimų, tinkančių jam pagal amžių, taip, akd jis galėtų prisijungti prie bendraklasių pažįstamame ir nuspėjamame žaidime;
– paprašyti mokyklos parūpinti priemones, būtinas pažįstamam autistiškui vaikui žaidimui, kad per pertraukas jis žinotų, kaip žaisti ir kokiu būdu jis gali prisijungti prie bendraklasių;
– mokykite vaiką žaisti šalia didelės bendraamžių grupės, kad ir neprisijungiant prie jų, tokiu būdu, jis bus matomas daugeliui vaikų, o tai reiškia, bus labiau apsaugotas.
3. Vaiko jautrumas gali iššaukti jo reakciją į chuliganų provokaciją, kuri jiems atrodys juokinga. Autistiškas vaikas, kurį erzina, gali gana greitai apsiverkti arba supykti, ypač, kai kalba eina apie Aspergerio sindromą.
Strategijos: sukurkite įsivaizduojamą „skydą” prieš patyčias. Išmokykite vaiką apie šį šydą galvoti kaip apie popieriaus lapą ar kompleksiškesnę konstrukciją, nuo kurio pašiepiami pareiškimai atšoka. Apmokykite vaiką galvoti apie tai, kad tokie pareiškimai nėra teisingi, ir net jei autistiškas vaikas neišmoks atsikirsti, bent jau jis išmoks likti ramus. Kai kuriems vaikams patinka įsivaizduoti, kaip jie apsirengia lietpaltį nuo lietaus, kai girdi kokius nors nemalonius pasisakymus, nukreiptus į juos, o ir įsivaizduoti vizualiai tai gerokai paprasčiau, nei abstraktesnė „šydo” sąvoka.
4. Vaikas, kuris patiria sunkumų apibendrindamas ir pritaikydamas žinias, gali kartoti prieš tai padarytą klaidą, kas dalinai veikia kaip trigeris chuliganams. Siekdami išvengti įžeidinėjimų ir grasinimų autistiški vaikai dažnai bando pasislėpti kokioje nors nuošalesnėje vietoje, pavyzdžiui, mokyklos kieme, kur patenka į dar didesnį pavojų, nes aplinkui gali nebūti suaugusių ar bendraamžių, kurie galėtų kokiu nors būdu įsikišti, jei chuliganai prikibs.
Strategija: mokykla turėtų parūpinti saugią vietą viduje, kad vaikas ten galėtų nueiti jei prireiktų, pavyzdžiui, tai gali būti koks nors suaugusių kontroliuojamas žaidimų kambarys arba dailės studija. Jei tai neįmanoma, išmokykite vaiką žaisti tokioje mokyklos teritorijos vietoje, kad jis ūtų visuomet matomas kitų vaikų ar mokyklos personalo, kurie galės laiku sureaguoti į galimas patyčias.
5. Vaikas gali neatpažinti tikrų ketinimų, slypinčių už patyčių, ir gali galvoti, kad chuliganas iš tiesų su juo draugiškas. Yra daug pavyzdžių panašių į tuos, kai vaiko prašo „paspausti ranką” chuliganui, o po to pastumia ir meta ant žemės.
Strategija: išmokykite vaiką, kaip atpažinti įtartiną ir nedraugišką elgesį. Dažniausiai, rankos paspaudimas labiau naudojamas suaugusių bendravime, nei vaikų, todėl vaikas turi įtartinai žiūrėti į situacijas, kai jo kitas vaikas, o ne suaugęs, prašo paspausti ranką. Lygiai taip pat, išmokykite vaiką, kad kai kiti vaikai iš tiesų nori draugauti, jie neprašo už draugystę pinigų ar skanėstų, o taip pat niekada nepaprašys už tai pakenkti pačiam sau ar ktam.
6. Tiesioginis kalbos suvokimas autistiškiems vaikams taip pat gali pakišti koją. Pavyzdžiui, kai autistiškam vaikui kas nors iš bendraamžių sako „Išeik”, jis gali paklausti: „O kur?”, o tai gali tapti eiline priežastimi patyčioms.
Strategija: jei vaikas papasakoja Jums apie panašų atvejį, paaiškinkite šią situaciją pateikdami konkretų pavyzdį: „Kai vaikas sako „Išeik”, iš tiesų jis turi omenyje „Pasitrauk nuo manęs”, o tai reiškia, kad tu turi tiesiog pasitraukti nuo šio vaiko ir pereiti į kitą vietą, kur žmonės atrodo dragiškesni”.
Daugelis iš aukščiau paminėtų strategijų yra būdai pagerinti autistiško vaiko socialinius įgūdžius ir žinias. Tai nereiškia, kad dėl patyčių kalti sunkumai, kuriuos vaikas patiria esant tam tikroms aplinkybėms, taip pat kaip nereiškia, kad dėl patyčių kalti tik mokytojai, juk net pats rūpestingiausias ir atidžiausias pedagogas ne visuomet gali matyti akimirkas, kai panašūs incidentai vyksta. Tokiu atveju, vieninteliu tiesioginės pagalbos vaikui būdu yra aprūpinti jį apsaugos priemonėmis.
Jei patyčios prieš Jūsų vaiką mokykloje įsibėgėja ir tampa vis rimtesnėmis ir įtemptesnėmis, tuomet būtinai aptarkite šį klausimą su klasės auklėtoju, kalbėkite apie tai per klasės susirinkimus, kreipkitės į mokyklos direktorių, kad pasiektumėte, jog jie paveiktų susiklosčiusią situaciją.
Šaltinis: www.amaze.org.au