Užduočių parinkimas
Vaikai mokosi atlikti užduotis pagal tvarkaraštį jei kai kurios jų jau žinomos arba jie visiškai įvaldę nurodytą įgūdį. Taip pat padeda trumpas tvarkaraštis – ne daugiau 5-6 užduočių pradžiai. Būtina atrinkti užduotis, atitinkančias vaiko amžių, o taip pat tas užduotis, kurios turi aiškią pabaigą, kad pradžioje pirminiame etape seka būtų kuo konkretesnė. Pirmasis vizualus ikimokyklinio vaiko tvarkaraštis gali būti sudarytas iš dėlionės, piramidės, mozaikos, lipdukų ir mėgstamų skanėstų. Mokyklinukui galimos užduotys: rankos lavinimo pratimai, magnetinių skaičių seka, konsttruktoriaus surinkimas ir mėgstamas skanėstas. Vyresniam mokyklinukui tvarkaraštį galima sudaryti iš tipinių namų ruošos darbų: pakabinti rūbus į spintą, nueiti į tualetą, nusiplauti rankas, susidėti kuprinę rytdienai ir papietauti. Pirmasis vizualus tvarkaraštis turi baigtis mėgstamo skanėsto valgymo užduotimi. Pradžiai geriausia tam skirti patį mėgstamiausią vaiko skanėstą, ir kol jis neišmoks savarankiškai vadovautis tvarkaraščiu – nenaudoti šio skanėsto kitoms užduotims.
Kortelių paruošimas
Patartina naudoti fotografijas, kuriose pavaizduoti tik būtini užduotims vykdyti daiktai. Kiti daiktai, nesusiję su užduotimi, esantys nuotraukoje gali vaiką tik trikdyti ir atitraukti jo dėmesį. geriausia užduotims skirtas priemones fotografuoti tame pačiame fone, kad daiktas užimtų praktiškai visą vietą nuotraukoje. Daiktus reikėtų sudėti taip, kaip vaikas matys juos naudodamasis. Pvz., 5 dalių dėlionę nufotografuoti tada, kai visos 4 detalės guli vietoje, o penktoji guli šalia dėlionės. Taip pat ir ksanėstai turi būti nufotografuoti lėkštėje, stiklinėje arba plastikinėje dėžutėje.
Priemonių paruošimas
Po to, kai visos fotografijos ir priemonės, reikalingos užduotims, paruoštos, laminuotas korteles reikia sudėti į segtuvą užduočių sekos tvarka, skanėstai visuomet numatyti pabaigoje. Segtuvo puslapiai turi būti vienodos spalvos. Ta pačia tvarka, kuria sudėtos kortelės segtuve ant stalo išdėliojamos priemonės tvarkaraštyje numatytoms užduotims įvykdyti: vienas paskui kitą, iš kairės į dešinę. Daiktus galima padėti lentynoje, kurią vaikas gali lengvai pasiekti, arba ant stalo krašto. Priemones užduotims vykdyti galima sudėti į krepšelius, kiekvienai užduočiai atskiras krepšelis, ir sudėti šiuos krepšelius eilute. Jei numatyti stalo žaidimai – tam galima naudoti originalias pakuotes su ta sąlygas, kad vaikas gali jas lengvai pats atidaryti. Siekiant išvengti,kad vaikas suvalgytų skanėstą nepabaigęs visų tvarkaraštyje numatytų užduočių, skanėstą galima padėti į dėžutę su dangčiu, kad jį būtų sunkiau pasiekti, tačiau tuo pačiu metu vaikas matytų, kad įvykdęs visas užduotis – gaus skanėstą. Taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę įtraukti į tvarkaraštį užduotį, kai vaikas turi paprašyti suaugusiojo pagalbos, pvz., trečia užduotis, vaikas turi prieiti prie mamos ir pasakyti „Duok atsigerti“ arba „pakilok mane“. Tam galima naudoti kortele, kurioje pavaizduotas šis veiksmas, o taip pat iš anksto dar prieš įdedant šią kortelę į darbotvarkę iš anksto apmokyti vaiką vykdyti šią vizualią instrukciją. Jei ši užduotis gali vaiką išblaškyti, geriau ją įtraukti į kitą tvarkaraštį, ne pirmąjį. Nebūtina vykdyti vizualaus tvarkaraščio sterilioje aplinkoje (išnešus visus pašalinius daiktus), nes vaikas turi išmokti susikaupti natūralioje aplinkoje. Tačiau suaugęs, kuris moko vaiką, turi visiškai susikoncentruoti į vaiko mokymą, todėl privalo pasirūpinti, kad mokant neskambėtų telefonas, nekalbėti su kitais žmonėmis ir t.t.
Fizinės pagalbos naudojimas – optimalus būdas mokant savarankiško tvarkaraščio
Dauguma vaikų besimokydami tampa priklausomi nuo žodinių suaugusiųjų instrukcijų ir nepradeda reaguoti be atskiros žodinės instrukcijos. Tokiu atveju fizinės pagalbos naudojimas padeda vaikui atsikratyti šios priklausomybės ir išmoko vaiką veikti vadovaujantis savo iniciatyva. Tokiu atveju mokant vaiką savarankiškumo fizinė pagalba yra mažiau invazinė nei kalbinė. Mokant vizualaus tvarkaraščio sekos vykdymo fizinė pagalba naudojama „Nuo didžiausios iki mažiausios“ (Least-to-Most) būdu. Tai leidžia fizinės pagalbos atsisakyti labai palaipsniui, tolygiai ir išvengti dažnų vaiko klaidų, o taip pat leidžia skatinti ir stiprinti vaiko reakcijas jau pirmajame mokymo etape. Taigi, mokymas pradedamas nuo visiškos/pilnos fizinės pagalbos tam, kad būtų išvengta klaidų, ir palaipsniui pagalba mažinama atsižvelgiant į tai, kada vaiko reakcija įtvirtinama. Kitaip sakant pirmiausia naudojama visiška fizinė pagalba lydint vaiko judesius (ranka ant rankos) ir palaipsniui fizinė pagalba mažinama keičiant sąlyčio su vaiku taškus. Šis metodas vadinamas „Palaipsnis fizinis nukreipimas“ (Gradual Physical Guidance), šis būdas padeda vaikams išmokti vykdyti visualinio tvarkaraščio užduotis be nuolatinės suaugusiojo priežiūros ir buvimo šalia.
Pirminė instrukcija
Kai visos priemonės savo cietose ir vaikas pasiruošęs vykdyti užduotis, reikia duoti jam vieną bendrą instrukciją, pvz., „Pažaisk“ arba „Paruošk savo darbus“. Ši instrukcija duodama tik kartą, po to suaugęs nutyla ir nebeduoda jokių instrukcijų balsu askritai nebekalba su vaiku to, kol jis nepabaigs visų užduočių.
Fizinis nukreipimas
Po to, kai buvo duota žodinė instrukcija, reikia atsistoti už vaiko ir fiziškai nukreipti jį link vizualaus tvarkaraščio. Uždėti savo rankas ant vaiko rankų ir padėti jam atversti segtuvą, parodyti jo pirštu į pirmąją užduotį, tuomet nukreipti jo rankas link reikiamų priemonių, atsistumti jas prie savęs (vaiko) ir įvykdyti užduotį. Jei vaikui užduotis gerai pažįstama – fizinę pagalbą reikia naudoti tik tuomet, kai jos reikia. Po to vaiko rankomis grąžint priemones į vietą ir po to perversti segtuvo puslapį. Tuomet pakartoti procedūrą – parodyti vaiko pirštu antrąją užduotį, paimti reikiamas premones, atsistumti jas arčiau, įvykdyti užduotį, padėti priemones į vietą, ir perversti knygos puslapį. Tokiu būdu atlikti visas užduotis. Paskutiniame puslapyje vaikui nufotografuotas skanėstas. Vaikas turi parodyti pirštu paveikslėlį su skanėstu, po to paimti skanėstą, suvalgyti, padėti lėkštutę/dėžutę/puodelį į vietą ir tuomet užversti knygą.
Visos manipuliacijos su tvarkaraščiu – parodymas į kortelę, užduočiai reikalingų priemonių pasirinkimas, grąžinimas jų į vietą po užduoties atlikimo ir puslapio pervertimas pirminiame etape atliekami su visiška/pilna fizine pagalba. Suaugusiems šiame etape sunku susilaikyti nuo žodinių instrukcijų, tačiau būtina, siekiant nukreipti visą vaiko dėmesį į vizualinį tvarkaraštį!!!.
Paskatinimas
Pirminiame etape mokant vaiką naudotis vizualiu tvarkaraščiu reikėtų kuo dažniau naudoti paskatinimus/pastiprinimus. Jei naudojami maistiniai paskatinimai – reikėtų juos vaikui duoti iš už jo nugaros. Svarbiausia paskatinimus duoti tuo metu, kai vaikas elgiasi geriausiai ir jokiais būdais ne tuomet, kai atsiranda probleminis elgesys. Vaikams, kurie pažįstami su žetonų sistema – galima naudoti žetonus, duodant juos tokiu oačiu būdu ir metu. Svarbu, kad žetonų lentelė gulėtų vaikui matomoje vietoje ir jam vykdant užduotį klijuoti/lipdyti žetonus ant lentos jam iš už nugaros. Reikia atsiminti, kad pastiprinimo/atlygio suteikimas yra kritinis momentas, darantis ypatingą poveikį tam veiksmui, kurį vaikas darė prieš pat jį gaudamas. Jei žetonas bus duodamas kiekvieną kartą po to, kai vaikas parodys pirštu į kortelę, tai ši reakcija (rodyti pirštu kortelę) užsitvirtins. Taigi, būtina prisiminti, kokias reakcijas norima sustiprinti ir atsižvelgiant į tai neduoti atlygio/paskatinimo po nepageidaujamų reakcijų. Suteikti atlygį reikia be jokių žodinių pagyrimų. Kitaip sakant, kai vaikas gauna maistinį apdovanojimą ar žetoną, nereikia sakyti „Šaunuolis! Tu gražiai žaidi!“ ir pan. Tai daroma tylint. Taip pat reikia atminti, kad surinkęs visus žetonus, vaikas turi gauti prizą ne tą, kuris numatytas darbotvarkės pabaigoje. Apdovanojimas už surinktus žetonus nesusijęs su paskutine užduotimi.
Norint pasiekti bet kokios mokomosios programos sėkmės – būtina ją vykdyti tiksliai ir nurodyta seka. Todėl norint išvengti klaidų, susijusių su vizualaus tvarkaraščio mokymu, būtina vadovautis šiais „draudimais“ ir „taisyklėmis“:
- Pirmiausia, tylėti – nesikreipti į vaiką kai jis vykdo užduotis pagal tvarkaraštį. Išimtį sudaro tik užduotys, kurių įvykdymui reikia socialinio kontakto (pvz., prieiti prie mamos ir paprašyti gerti, ar pasakyti eilėraštį). Jei norite, kad jūsų vaikas būtų savarankiškas ir nepriklausytų nuo žodinių instrukcijų – burną užrakiname spyną ir raktą išmetame į šulinį!
- Nenaudoti gestų (nerodyti pirštu į kitą užduotį ar priemones, kurias vaikas turi paimti). Galutinis tikslas – išmokyti vaiką užduotis vykdyti savarankiškai, o ne po Jūsų nukreipimo pirštu, todėl naudojama tik fizinė pagalba ranka – ranka, rodoma tik vaiko pirštu.
- Mokymo metu labai svarbu būti už vaiko ir nebūti kliuviniu, skiriančiu jį nuo priemonių ir užduočių. Jei prieš vaiką rūbai ir kortelė „apsirenk“ tai turi iššaukti elgesį apsirengti, jei kompiuteris ir kortelė „pažaisk kompiuteriu“ – pažaisti kompiuteriu ir t.t. Kokią funkciją atliksite Jūs, atsidūrę prieš vaiką?
Kitą vertus, Jūs galite įsikišti, kad padėtumėte vaikui susikaupti ties užduotimi. Jei vaikas ima užsiiminėti kažkuo kitų vykdydamas užduotį – būtina staigiai įsikišti ir nukreipti jį užduoties vykdymui. Jei vaikas pasimetė, nesusikaupė ir delsia pasirinkdamas reikiamas užduočiai priemones ar įvykdyti užduotį, čia geriau nedelsiant panaudoti fizinę pagalbą, o ne laukti, kol vaikas ims plasnoti rankomis ar mėtyti daiktus nuo stalo.
Pirma dalis: http://www.aboscentras.lt/savarankiskumo-ugdymas-naudojant-vizualia-darbotvarke/
Tęsinys: http://www.aboscentras.lt/savarankiskas-darbas-su-vizualiu-planu-3-dalis/
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com/